2017 m. rugsėjo 14 d., ketvirtadienis

Kuo tikėjo senovės lietuviai?


Senovės lietuviai gyveno gamtoje, kuri buvo graži ir paslaptinga. 
Gamta jiems buvo ir draugas, ir priešas, todėl lietuviai tikėjo, kad joje gyvena ypatingos būtybės, kurios  gali daryti ir gera, ir bloga.
Mūsų protėviai garbino medžius, ypač ąžuolus. Šventais laikė upes, ežerus, kalnus ir akmenis. Lietuviai garbino žalčius. Juos taip pat laikė šventais, atnešančiais žmogui sveikatą ir sėkmę.
Vandeniui buvo teikiama ypatinga maginė galia apvalyti nuo nešvarumų. Tokia pat magiška galia buvo teikiama ir pirtims, kuriose žmonės ne tik prausdavosi, bet ir moterys gimdydavo. Bėgančių vandenų – upių ir šaltinių – tariamoji magiška jėga kilo iš tikėjimo, kad vandens tekėjimas analogiškas ligų ir kitų blogybių nutekėjimui drauge su vandeniu. Be to, mūsų protėviams buvo žinomas ir gydantis vanduo, kuris žmogui galėjo padėti sugrąžinti prarastą sveikatą. Prie tokių upių ar šaltinių eidavo ligoniai praustis, tikėdamiesi pasveikti.
Tautosakoje nemažai pasakojimų ir apie vandens deives – undines, arba vandenes. Manoma, kad šis vardas kilęs iš žodžio „vanduo“ arba, kaip kai kur sakoma, „unduo“. Pasakojama, kad Neryje gyvenusi didelė balta Boba, kuri, eidama per Nerį, kalbėdavo: „Einu trečio šliūbo imti“. Užvarmio klampynėse gyvenusi undinė, buvusi tų liūnų valdove. Daug undinių buvo Mergežeryje, netoli Kražių. Mėnesienoje jos išplaukdavo iš vandens ir pievose žaisdavo, šokdavo, dainuodavo… Jų akys spindėdavusios kaip žvaigždės, o palaidi plaukai skambėdavę kaip tolima muzika, kuri užburdavo žmones ir vargas būdavo tam, kuris jas išgirsdavo. Ši muzika negalėdavusi paveikti tik tų, kurie turėdavę paparčio žiedą.
Buvo tikima, kad dievai gyveno šventojoje gyraitėje.  Net buvo tikima, kad dievai ir žmonės yra gimę iš medžio. O atsiradus vėlių kultui, imta tikėti, kad jos gyvena vandenyje, miške, medyje.
Vėliau atsirado pasaulio medžio tikėjimas dalijantis visatą į tris sferas: Viršutinę – dangų, vidurinę – žemę, apatinę – požemį.


Daugumos lietuvių dievų atitikmenis mes galime rasti ir kitose mitologijose, kaip graikų ar romėnų.
Nors apie mūsų senovės dievus informacijos mes galime rasti tikrai daug mažiau.
Etnologė P. Dundulienė daugybę lietuvių dievų, dievybių ir mitinių esybių suskirstė pagal jų svarbą ir veiklos sritis..
1. Aukščiausias Dievas
2. Deivės pragimdytojos Lada ir Leila
3. Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis
4. Dangaus dievybės: Kalvis, Saulė, Mėnulis, Žvaigždikis, žvaigždės
5. Gimimo ir mirties deivės Laima, Giltinė, Veliona
6. Žemės dievai ir dvasios: Puškaitis, Pergrubė, Kaupolė, Rasa, Vaisgamta
7. Namų ir sodybos dievai: Žemininkas ir Žemyna, Gabija ir Gabjauja
8. Žemesnieji dievai: Milda, Nijolė, Austėja, Bubilas, Ragutis ir kt.
9. Vandenų dievai ir dvasios: Upinis, diedukai, valdonai, undinės ir kt.
10. Atmosferos dievai ir dvasios: Vėjų motina, Vėjas, Vėjo sūnūs, Vėjopatis (Bangpūtys), aitvarai ir kt.
11. Dievybės-tarpininkės tarp dangaus, žemės, vandenų sferų ir žmonių: laumės, raganos.
12. Požemio dievaičiai ir dvasios: velniai, kaukai ir kt.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą