2017 m. rugsėjo 14 d., ketvirtadienis

Kuo tikėjo senovės lietuviai?


Senovės lietuviai gyveno gamtoje, kuri buvo graži ir paslaptinga. 
Gamta jiems buvo ir draugas, ir priešas, todėl lietuviai tikėjo, kad joje gyvena ypatingos būtybės, kurios  gali daryti ir gera, ir bloga.
Mūsų protėviai garbino medžius, ypač ąžuolus. Šventais laikė upes, ežerus, kalnus ir akmenis. Lietuviai garbino žalčius. Juos taip pat laikė šventais, atnešančiais žmogui sveikatą ir sėkmę.
Vandeniui buvo teikiama ypatinga maginė galia apvalyti nuo nešvarumų. Tokia pat magiška galia buvo teikiama ir pirtims, kuriose žmonės ne tik prausdavosi, bet ir moterys gimdydavo. Bėgančių vandenų – upių ir šaltinių – tariamoji magiška jėga kilo iš tikėjimo, kad vandens tekėjimas analogiškas ligų ir kitų blogybių nutekėjimui drauge su vandeniu. Be to, mūsų protėviams buvo žinomas ir gydantis vanduo, kuris žmogui galėjo padėti sugrąžinti prarastą sveikatą. Prie tokių upių ar šaltinių eidavo ligoniai praustis, tikėdamiesi pasveikti.
Tautosakoje nemažai pasakojimų ir apie vandens deives – undines, arba vandenes. Manoma, kad šis vardas kilęs iš žodžio „vanduo“ arba, kaip kai kur sakoma, „unduo“. Pasakojama, kad Neryje gyvenusi didelė balta Boba, kuri, eidama per Nerį, kalbėdavo: „Einu trečio šliūbo imti“. Užvarmio klampynėse gyvenusi undinė, buvusi tų liūnų valdove. Daug undinių buvo Mergežeryje, netoli Kražių. Mėnesienoje jos išplaukdavo iš vandens ir pievose žaisdavo, šokdavo, dainuodavo… Jų akys spindėdavusios kaip žvaigždės, o palaidi plaukai skambėdavę kaip tolima muzika, kuri užburdavo žmones ir vargas būdavo tam, kuris jas išgirsdavo. Ši muzika negalėdavusi paveikti tik tų, kurie turėdavę paparčio žiedą.
Buvo tikima, kad dievai gyveno šventojoje gyraitėje.  Net buvo tikima, kad dievai ir žmonės yra gimę iš medžio. O atsiradus vėlių kultui, imta tikėti, kad jos gyvena vandenyje, miške, medyje.
Vėliau atsirado pasaulio medžio tikėjimas dalijantis visatą į tris sferas: Viršutinę – dangų, vidurinę – žemę, apatinę – požemį.


Daugumos lietuvių dievų atitikmenis mes galime rasti ir kitose mitologijose, kaip graikų ar romėnų.
Nors apie mūsų senovės dievus informacijos mes galime rasti tikrai daug mažiau.
Etnologė P. Dundulienė daugybę lietuvių dievų, dievybių ir mitinių esybių suskirstė pagal jų svarbą ir veiklos sritis..
1. Aukščiausias Dievas
2. Deivės pragimdytojos Lada ir Leila
3. Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis
4. Dangaus dievybės: Kalvis, Saulė, Mėnulis, Žvaigždikis, žvaigždės
5. Gimimo ir mirties deivės Laima, Giltinė, Veliona
6. Žemės dievai ir dvasios: Puškaitis, Pergrubė, Kaupolė, Rasa, Vaisgamta
7. Namų ir sodybos dievai: Žemininkas ir Žemyna, Gabija ir Gabjauja
8. Žemesnieji dievai: Milda, Nijolė, Austėja, Bubilas, Ragutis ir kt.
9. Vandenų dievai ir dvasios: Upinis, diedukai, valdonai, undinės ir kt.
10. Atmosferos dievai ir dvasios: Vėjų motina, Vėjas, Vėjo sūnūs, Vėjopatis (Bangpūtys), aitvarai ir kt.
11. Dievybės-tarpininkės tarp dangaus, žemės, vandenų sferų ir žmonių: laumės, raganos.
12. Požemio dievaičiai ir dvasios: velniai, kaukai ir kt.


2017 m. rugsėjo 8 d., penktadienis

Poltergeistas

Nėra jokių abejonių, kad paranormalūs reiškiniai, įvairios būtybės, dvasios, šmėklos ir nepaaiškinami dalykai yra be galo įdomūs ir traukia mus savo paslaptingumu, nors ir verčia piestu stotis plaukus, gamintis adrenalinui mūsų organizme ir padažnėti kvėpavimui. Kiekvienas esame susidūrę su kraupiais pasakojimais apie vaiduoklius, bildukus, kurie vaikšto naktimis po namus, kilnoja daiktus ar netgi daužo lėkštes ir mėto paveikslus. O kur dar visi tie siaubo filmai, paremti tikrais faktais... Šis reiškinys ir yra vadinamas poltergeistu. Tačiau, kas tai yra iš tiesų? Ar tai tikrai siautėjančios dvasios ar mūsų visagalės vaizduotės ir pasąmonės padariniai?
Pats žodis poltergeistas yra kilęs iš vokiečių kalbos, reiškiantis neramią dvasią. Dažniausiai tai – vaikų dvasios. Kitaip tariant, poltergeistai – tai triukšmingi vaiduokliai arba tiesiog – bildukai. Logiška, jie juk bilda naktimis palėpėse. Bildukai, iš visų paranormalių reiškinių, yra labiausiai juntami ir patys grėsmingiausi. Jie gali priversti daiktus skraidyti, sukelti staigius, nemalonius, šaižius garsus, dauguma netgi kelią pavojų žmogui, gali sužeisti. Pripažinkime, jog gavus mistiškai skraidančia knyga per galvą, jausmas nėra pats maloniausias... Bildukų atsiradimo priežastis – žmogus, kuris pakliuvo į painią situaciją arba jo dvasinės galios. Poltergeistas arba bildukas yra itin dažnai mokslininkų tiriamas, gana aiškiai nustatytas reiškinys.
Vaidenimąsi mes suprantame kaip neramios sielos ar dvasios klaidžiojimą, kuri gyvenime yra padariusi kažką blogo ir įstrigusi mūsų pasaulyje, toje pačioje vietoje, kur mirė ar yra palaidota. Tarsi nesuprasdamos, kad joms jau laikas keliauti, dvasios gali pasirodyti bet kam. Jos nesirenka konkretaus asmens, kuriam vaidentųsi, nesuvokia, kad yra apsuptos realaus, tikro gyvenimo. Tačiau bildukai, palyginus šiurkščiai elgiasi juos supančioje aplinkoje. Jie atsiranda visiškai netikėtai ir pradeda gadinti žmonėms gyvenimą. Niekam nepatiktų gyventi name, kuriame vis girdisi žingsniai, daiktai laksto nuo lentynų, o žmonės yra verčiami iš lovų. Priešingai negu kitos ramybės nerandančios sielos, bildukai būtinai turi turėti žmogų, kuris atlieka jų veiklos tarpininko (katalizatoriaus) vaidmenį. Tarpininko dalyvavimas yra lemiamas dalykas pasireiškiant bildukui. Specialistai teigia, jog šiuos reiškinius išprovokuoja tarpininkas. Šiek tiek pagąsdinsiu: teigiama, jog bildukai labiausiai bendrauja su jaunomis moterimis ar merginomis. Katalizatoriai dažniausiai yra stabilios psichikos, bet jie nekontroliuoja poltergeistų. Tačiau yra ir tokių atvejų, kai tarpininkas turi užslėptų tam tikrų psichikos problemų ar ligų. Nustatyta, kad bildukų aktyvumas priklauso nuo žmonių keliamos stiprio emocijos, būsenos, pvz.: isterijos, depresijos, pykčio ar šizofrenijos. Beveik kiekvienas bildukų katalizatorius – žmogus, kuris turi epilepsiją ar bėdų dėl streso. O dėl bildukų  būklė tik blogėja.
„Paprastieji“ arba stereotipiniai ženklai, jog pas jus apsigyveno bildukas: beldimas, triukšmo kėlimas, nosį riečiantys kvapai, iš kažkur vis atsirandanti šviesa, elektros srovės trūkinėjimas ir, žinoma, skraidantys ar judantys daiktai. Niekaip nenustatant šių reiškinių priežasties, jie tampa tiesiog nepakenčiami. Specialistai teigia, jog jie pavojingi ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai: nuo bildukų neįmanoma pasprukti – tarpininkas prie jo – tarsi pririštas. Poltergeisto veiklą mato, jaučia visi, kurie būna toje pačioje patalpoje ir bilduko veiksmai yra tikri, o ne lakios vaizduotės vaisius. Mokslininkai teigia, kad dėl šių reiškinių kaltas tarpininkas, kuris bando nuslopinti jį apėmusį stresą ir išskiria tam tikrą energiją. Psichokinezės teoretikai tvirtina, kad „mintis galingesnė už materiją“. Tai reiškia, jog kiekvienam iš mūsų, tam tikru laiku ir tam tikromis sąlygomis išsikiria milžiniškas dvasinės energijos kiekis. Taip pat teigiama, kad  katalizatoriai, kurie jaučiasi dėl kažko kalti, skatina bilduką juos mušti. Rezultatas aiškus: visas žmogaus kūnas „išgražintas“ mėlynių. O jei tarpininkas ant ko nors supyksta psichokinetinė jėga priverčia judėti daiktus. Visais atvejais tarpininkas išsigąsta kaip ir kiti toje pačioje patalpoje esantys žmonės ir vargšelis net nesuvokia, kad jis ir yra visų tų paslaptingų įvykių kaltininkas. Kaip bebūtų, šių dalykų tyrinėtojai mano, jog poltergeistus galima sutramdyti. Tik reikia laiku kreiptis pagalbos į kunigą ar psichologą. Vienas dalykas yra nenuginčijamas – tarpininkai yra neįtikėtinų galių savininkai tik jos dažnai būna naudojamos netinkamai ir turi būti sutramdytos. Vos tik įvardijus dėl ko siautėja poltergeistas ir susivokus tarpininkui, kad jis yra dėl to kaltas, bilduko nebelieka.
Gilinantis toliau, galima daryti išvadą, kad tai ne piktos klaidžiojančios dvasios šiurpina mus. Taigi, visus paranormalius reiškinius sukelia ne paslaptingos būtybės ar šmėklos, o tik mistiška ir nesuvokiama jėga žmoguje.
Informacija  -  M. Lamy „100 įdomiausių neatskleistų paslapčių“

2017 m. rugpjūčio 26 d., šeštadienis

Kiek sveria gyvybė?

Dažnai, stumiami į priekį kasdienybės ar rutinos, net nesusimąstome, kokia vertingą dovaną nešiojamės savyje – gyvybę. Galva būna prikimšta rūpesčių bei padrikų minčių ir niekas net nesivargina mąstyti apie gyvybės svorį ar vertę. O sveria ji tikrai nemažai. Ne kiekvienas žmogus geba pakelti ir išlaikyti tokią vertybę, kai kurie netgi būna jos prispausti ir negalintys išsivaduoti.
„Pasiūlos ir paklausos požiūriu, gyvybė yra pigiausias dalykas pasaulyje“ – sako amerikiečių rašytojas, Džekas Londonas. Ir tikrai – kiekvieną dieną per žinias matome arba laikraščiuose skaitome apie nužudymus, savižudybes ir kitus būdus, kuriais rodoma nepagarba gyvenimui. Žmogus nebejaučia pareigos tausoti ir saugoti ne tik kito, tačiau ir savo gyvybės. Dažnam individui darosi sunku suvokti tikrąją gyvenimo vertę, jis nebejaučia sąžinės šauksmų ir išdrįsta pakelti ranką prieš kitą ar net save. Atimti gyvastį darosi pernelyg įprasta ir kasdieniška, tačiau visuomenė, deja, bet dar nemoka pasverti ar įvertinti gyvenimo. Ne be reikalo Stalinas yra pasakęs, jog milijonas mirčių – statistika, o viena – tragedija. Tačiau net ir vienos gyvybės užgesimas po truputį praranda tragizmą. Net nekyla abejonių, jog išsiaiškinę faktą, kad viena gyvybė savo verte lenkia visus pasaulio turtus, visi, dar mąstantys, nutiltų ir tyliai nudelbę akis apsvarstytų kiekvieno pasirinkimo pasekmes. Pasaulis kupinas visiškai nereikalingų karų ir konfliktų, kuriais siekiama prisijungti beverčius žemės plotus kitų žmonių gyvenimo sąskaita. O tam sustabdyti dažniausiai pritrūksta valios ir tvirtesnio noro. Pats gyvenimas nėra nuvertėjęs, jis praradęs vertę tik mūsų visuomenėje, kurioje dažnai vyksta konkurencija, kova už vietą po saulę. Tačiau dėl gyvybių kovoja tik gydytojai  ir dažniausiai tik dėl to, jog toks jų darbas. Kiti sėkmingai kovoja dėl materialių vertybių ir paprastų daiktų.
Kita vertus, ko verta gali būti gyvybė, kai matai nykstančią jos prasmę ir blunkantį, kaip paveikslą paliktą saulės atokaitoje, gyvenimo tikslą. Egzistuoti be tikslo tas pats, kas vaikščioti po niekada prieš tai nelankytą miestą – pasiklysi. O pasiklydus savo paties gyvenime niekas neparodys teisingo kelio, kuriuo reikia eiti. Išnykusi gyvybės prasmė, paliks tuščią vidų, liūdnas akis ir nusvirusius lūpų kampučius. Net ir mažiausio tikslo sukūrimas gali padėti vėl pasijusti gyvu bei visaverčiu žmogumi ir pakelti egzistencijos vertę iki debesų. O kartais užtenka ir mažo tikėjimo savimi. Norint, kad gyvybė nebūtų tik masė pripildanti individo vidų, reikia ją prižiūrėti tarsi trapią gėlę, kuri atsidėkodama pražys gražiausių spalvų žiedais. Gyvybė nėra tik išgalvotas reiškinys mūsų gyvenimuose, skirtas vaizdingiems posakiams ar sentencijoms kurti. Tai neatsiejama žmogaus sudedamoji dalis, be kurios jis tampa tuščiavidure būtybe.
Taigi, be abejonės, žmogaus gyvybė sveria nei daug, nei mažai – tik vieną gyvenimą. O kokia paties gyvenimo vertė – priklauso tik nuo žmogaus, kuriam jis ir priklauso. Kiekvienam derėtų užduoti sau gana svarbų klausimą: tai kiek sveria manoji gyvybė? Nereikės ieškoti net senų svarstyklių, tyliai apmąsčius bent trečdalį jau pragyvento amžiaus, vertė pati iššoks galvoje, minties pavidalu, skambiai nusijuoks ir pradings galingoje apmąstymų srovėje. 


2017 m. rugpjūčio 20 d., sekmadienis

Kaip įveikti rašymo bloką?

  Dauguma rašytojų, ar dar tik pradedančių tikrai ne kartą susitinka su rašymo bloku kurį įveikti tikrai nelengva, o tai gali užsitęsti net mėnesius. Trumpai papasakosiu kaip man tuziną kartų kelią pastojusį rašymo bloką pavyko įveikti.

  Būname prisižadame įkelti istorijos dalį, ar toliau nusistūmėti su knygos ar straipsnių rašymu, tačiau vos prisėdus prie kompiuterio ar pasiėmus popierių ir rašyklį nieko doro nesugalvojate ir gaunasi tik šnipštas. Štai ką aš patarčiau daryti:

  Išeiti pasivaikščioti į gamtą. Grynas oras bei gamta gali sužadinti vaizduotę toliau rašyti ar  net pradėti naują istoriją.
  Žiūrėti įvairaus tipo kinus, serialus bei skaityti istorijas ar knygas. Tai kartais iš ties padeda, pradedi galvoti apie tolimesnius veikėjų nuotykius ar nelaimes. Tačiau jokiu būdu nekopijuoti!
  Trečias dalykas kurį patarčiau daryti rašantiems tai nespausti save į rėmus. Jei istoriją prisižadėjote įkelti tarkim pirmadienį jokiu būdu nerašykite naujos dalies jei nėra noro ar įkvėpimo. Kai jausite jog turite daugiau laisvo laiko ir kažkiek idėjų galvoje manau metas būtų prisėsti ir pasirašyti daugiau, kad jei nebūtų laiko ar noro rašyti galėtumėte tiesiog įkelti tą dieną tai ką esate pasirašę seniau.
  Taip pat be galo yra svarbu nepaleisti gerų minčių vėjui. Tarkim sėdite parke ir pradedate mąstyti apie savo istoriją ar knygą. Gal sugalvojate ką reikia pataisyti ar dadėti naujų įvykių į istorijos gyvenimą? Čiupkite užrašinę ar popieriaus lapą užsirašyti šias idėjas nes jos gali pabėkti ir vėl liksite be nieko.
  Jei vis vien nepavyksta nieko rašyti palikite istoriją ir pailsėkite nuo rašymo. Pasidarykite atostogas ir gerai apgalvokite ką norėtumėte taisyti ar papildyti jūsų kūrinyje.
  Labai yra svarbu kitų žmonių palaikymas ar nuomonės. Paprašykite tarkim savo tėvų paskaityti jūsų parašytą skyrių ir paklauskite nuomonės bei ką jie mano apie šią istoriją-knygą.
  Jei jau sugrįžta šioks toks noras ar minčių pliūpsnis rašyti nedelskite! Neprivalai rašyti viso skyriaus vienu metu. Gal jau sugalvojai pradžią ir pabaigą? Tada pasirašyk tik jas ir palik viduriuką vėlesniam laukui.

  Tikiuosi aš bent kiek Jums padėjau pergudrauti rašymo bloką ir keliauti toliau!
                                                                                                                                        *Mask

  


2017 m. rugpjūčio 12 d., šeštadienis

Prietarai

Pasaulyje egzistuoja daug prietarų. Vienais renkamės tikėti, kitais ne.
Dauguma prietarų yra kilę dar nuo senų senovės, buvo tikima, kad jei jais tikėsi ir jų paisysi, tai išvengsi nesėkmių, arba jų susilauksi. Kita vertus tikėdamas ir laikydamasis prietarų galėjai prisišaukti laimę ar ją išlaikyti kuo ilgiau arčiau savęs.

Šiandien aš noriu priminti kelis, bent man, žinomus prietarus, kurių net pati kartais vis dar laikausi. Mat mano šeimoje kai kuriais prietarais vis dar tikima (asmeniškai aš tuos prietarus, kuriais tikime, vadinu naudingais mums).

Prietarai:


  • Jei iškrito veidrodėlis – susipyksit su kuo nors,jei sudužo – išsiskirsit. Tačiau, egzistuoja prietaras, kad sudaužyti veidrodį – ne šiaip nelaimė, o nesėkmės ištisus septynerius metus, tad su veidrodžiu reikėtų elgtis gan pagarbiai bei atsargiai.
  • Skolindamas niekada neduok peilio kitam į rankas, nes bus dideli pykčiai. Peilį reikia padėti ant stalo ar kur kitur, kad žmogus skolindamasis peilį pasiimtų pats.
  • Jeigu į Jūsų namus atėjo blogas žmogus, tai jam išėjus nuvalykite veidrodį ir blogio nepaliks.
  • Niekad negalvok, kad kas atsitiks blogo, nes galvodami galime patys prisišaukti nelaimes.
  • Jei akis trūkčioja ne dėl ligos, sužinosi naujieną.
  • Gautą darbo užmokestį, ar kitas pajamas, niekada negalima išleisti pirmą gavimo dieną. Šitie gauti pinigai, privalo "miegoti" namuose. Geriausia pinigų laikymo vieta yra miegamasis. Tokiu būdu šie pinigai traukia kitus pinigus. Taip pat gautą stambiausią kupiūrą būtina laikyti metus laiko - sakoma, kad ji taip pat traukia pinigus. 
  • Niekada nesakyk "niekada", nes toks pasakymas gali išsipildyti, kaip likimo išbandymas.
  • Jei apsivilkai rūbą išvirkščią - gausi pylos arba liksi kvailio vietoje.
  • Gaunamus pinigus imk visada tik kaire ranka, o atiduok tik dešine.
  • Jei vežiojatės šventintos duonos gabalėlį automobilyje, Jums visą laiką seksis kelyje
  • Jei kutena dešinę akį - juoksiesi, o jei kairę - verksi.
  • Jei perbėgo juoda katė per kelią – pasiieškok aplinkui metalinio daikto, kad jį palietusi apsisaugotum nuo nelaimės.

2017 m. rugpjūčio 8 d., antradienis

Vertos dėmesio knygos paskutiniams vasaros vakarams

Nors vasara ir artėja link pabaigos dar turime progą pasimėgauti šiltomis dienomis, bei vakarais.
Šiandien pasiūlysiu senesnio leidimo knygų, kurias iki šiol prisimenu, kaip palikusios tikrai gerą įspūdį.

  Juros periodo parkas

Viena iš didžiausių žmonijos svajonių išsipildė – išrastas nuostabus būdas atkurti dinozaurus iš fosilijose likusios jų DNR. Penkiolika rūšių prieš milijonus metų išnykusių pabaisų ganosi atokioje Isla Nublaro saloje įkurtame Juros periodo parke ir visas pasaulis netrukus galės jas aplankyti... už apvalią sumelę.

Vieną dieną iš pažiūros tobulai sukurta sistema pakrinka. Nežinomos rūšies trinagiai driežai ima puldinėti Kosta Rikos vaikus. Garsus paleontologas dr. Alanas Grantas įsitikina, jog tai visai ne driežai, o dinozaurai! Džonas Hamondas, InGen kompanijos, kuri užsiima genetine inžinerija, savininkas pakviečia paleontologą į salą įsitikinti, kad parkas saugus lankytojams. Kartu vyksta matematikas, chaoso teorijos ekspertas Janas Malkolmas, kompiuterių specialistas Denis Nedris, sukūręs sudėtingą parko kompiuterių tinklą. Nedris čia ne šiaip sau. Biosyn korporacija užverbavusi jį pavogti penkiolika dinozaurų embrionų. Ir chaoso teorija ima virsti praktika...

Būtent pagal šią knygą buvo sukurti tikrai neblogi filmai. Galbūt tai ir paskatino mane įsigyti šią knygą ir tikrai to nesigailėjau. Dinozaurai ir dabar vis dar gana populiari tema.

Kryžiaus žygis į dausas
Ateiviai, atskridę Žemėn, regi melsvai žalią planetą, kurioje gyvena primityvūs dvikojai padarai. Pavienės pilys, kaimai, išsibarstę viduramžių Anglijos tyrlaukiuose, - pasaulis prašyte prašosi, kad jį užgrobtų.

Čiabuviai regi – velnius! Žinia, kaimiečiai prietaringi, jų ginklai prasti, bet užtat jie moka kovoti su piktosiomis dvasiomis. Ir geriausias būdas sudoroti šias pragaro išperas – tai surengti Kryžiaus Žygį į Dausas.

Tai knyga, kuria skaičiau jau tikrai seniai, bet vis dar prisimenu jos sukeltas geras emocijas. Tai pirma fantastinė knyga, kuri privertė nuoširdžiai juoktis skaitant apie  tai kaip viduramžių žmonės pavogę iš ateivių kosminį laivą bandė nugalėti naujai atvykusius priešus.

Geišos išpažintis
Ši knyga, parašyta su tokiu antgamtišku atsidavimu subtiliai Kijoto geišų kultūrai, kad baigę ją skaityti jaučiatės taip, lyg būtumėte ne tik pataikę į kitą pasaulį, bet ir pažinę svetimą nepaprastą sielą.

„Geišos išpažintyje“ mes įžengiame į pasaulį, kuriame svarbiausia yra paviršutiniškas savęs rodymas, kur mergaitės nekaltybė lyg aukcione parduodama turtingiausiam pirkėjui, kur moterys mokomos linksminti galios turinčius vyrus ir kur meilė tėra paniekos verta iliuzija.

Visada domėjausi Japonija. Pažiūrėjusi kine šios knygos ekranizaciją tiesiog negalėjau  nenusipirkti knygos.
Tai knyga, kuri patiks visiems Japonijos gerbėjams, taip pat romantikos.


Žmogus
Žmogus – pats baisiausias galaktikos padaras, sukurtas kaip unikali kovos mašina, sukilęs ir pabėgęs nuo savo kūrėjų, atsidūręs ir įkalintas planetoje, slopinančioje daugumą jo galių. Bet kas atsitiks, jei žmonės vėl atsidurs už juos įkalinusios planetos poveikio ribų ir jiems vėl grįš visos kūrėjų suteiktos galios? Kitaip tariant, jei prasidės tai, ką kitos galaktikos rasės vadino „prabudimu“. Kaip gali pakakti vieno akmens, kad kiltų mirtį nešanti lavina, taip gali pakakti vieno prabudusio žmogaus, kad sudrebėtų visa galaktika.


Prisipažinsiu skaitau mažai lietuvių autorių knygų, bet būtent Romualdo Drakšo fantastinės knygos man atrodo tikrai vertos dėmesio. Puiki idėja ir jos pateikimas manau turėtų patikti daugeliui fantastikos gerbėju.

2017 m. liepos 30 d., sekmadienis

Tylesni mitologijos vaisiai

Jau senovėje žmonės bėgdavo nuo gatvėje išvysto šešėlio ar pasigirdusio neaiškaus garso. Vieni šaukdavosi Dievą, o prietaringieji sukurdavo nelaimę nešančias nelaimes. Kiekvienas regionas turėjo savo išskirtinius „padarus“, pavyzdžiui didžiausias skandinavų siaubas buvo jų aplylinkėse šmirinėjantys troliai, vidurio europoje – raganos. Tačiau tolstant žmonės prasimanydavo „kraujasiurbių“, taip, vampyrų, bet ne vien tų, kurie turi kerinčią išvaizdą, bet ir visisškai priešingų į hibridus panašių padarų. Šiaurės Amerikoje indėnų genčių mitas – Vendigai, Navajų – „odos vaikščiotojai“ (skinwalkers), Airių -Benšė, Azijiečių – siaubas įvairiausiems padarams, hibridams kaip moteris – voras, milžiniški skeletai, dvasios.

Tad štai, savo atžvilgiu parinkau kelias mitologines būtybes iš įvairių kultūrų :

Kinoly, Madagaskaras

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Kinoly“Viena Madagaskaro šmėklos rūšis - tai Kinoliai, pranašiškos protėvių vaiduoklių versijos, šiek tiek turinčios sąsajų su vampyrais. Pasak istorijų šie padarai „gimsta“ iš mirusių protėvius, kurie buvo apleisti ir užmiršti. "Kinoliai" atrodo kaip tikri žmonės, tačiau su nehumaniškomis savybėmis, pavyzdžiui milžiniškos raudonos akys ir aštrūs aštrūs nagai dominuoja beveik visuose jų aprašymuose.
Kinoliai taip pat yra vagys. Jie pavogia ryžius iš gyvų, tačiau dėl kokio tikslo nėra žinoma, nes, pasak mitologijos jie nevalgydavo. Tiesą sakant, kinolio skrandis ir žarnos buvo visiškai sugadintos per jo vorsmą, taip tolesnį užkertant kelią virškinimui. Šis mitas galėjo būti sugalvotas dėl to, kad kartais vietiniai gyventojai vogė laužydami įstatymus, bandant visą kaltę „sumesti“ pabaisai.

Bakhtak, Iranas
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Bakhtak“Bakšas yra persų žodis "košmaras". Jei  miegant žmogus kenčia nuo siaubinhų košmarų ir atsibunda su sunkiu svoriu ant krūtinės, šis privalo nejudėti ar kvėpuoti. Dažniausiai padaras sėdi ant krūtinės, kai žmogus miega, siekdamas jį nužudyti. Bakšas vaizduojamas kaip goblinas, stiprus, sunkiai atrodantis mažas žmogus.
Kai moksluas dar nebuvo žmogaus išgelbėtojas nuo nakties siaubo, košmarų aukos manė, kad jie girėdavo švelnius žingsnelius kambario viduje, užduodė pritvinkusį orą ir netgi atidarė akis per pusę akis, išvyzdavo nykštukiną tupintų ant jų krūtinės. Tačiau vėliau tai buvo pripažinta „miego paralyžiaus“ sukeltu efektu.

Futakuchi-Onna, Japonija

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Futakuchi-Onna“Futakuchi-Onna pažodžiui reiškia "dviburnė moteris" ir yra iš japonų folkloro būtybių. Sakoma, kad ji yra graži moteris su rimta galvos trauma, atviru skalpu. Galvos gale, po plaukais, yra didžiulė burna, , kuri valgo tiek, kiek pajėgia surasti. Moters ilgi plaukai veikia kaip burnos čiuptuvai, kurie pasiekia maistą. Nešerta burna ima kažką kuždėti ir grasinti moteriai, kurios galvoje ji įsikūrusi. Taip pat ji gali sukelti moteriai didžiulį skausmą.
Antroji burna iš esmės yra prakeikimo rezultatas. Istorija yra gimusi iš trijų populiarių versijų. Pirmąja versija pasakojama, kad tai tariamai iš bado nukankinto vaiko bausmė. Taigi vaiko dvasia pasireiškia antroji baisi burna.
Dar yra dar viena versija, kurioje vyras, kirtęs medį, netyčia paleido kirvį ant savo žmonos galvos, atsivėrusi gili žaizda, kuris netrukus tampa demonu. Tačiau ši versija mano atžvilgiu yr amažiausiai tikėtina ir ko gero „absurdiškiausia“ vien žvelgiant iš medicininės pusės.
Turbūt įtikimiausia futakuchi-onna versija yra apie šykštuolį, kurio žmona badavo.Tuomet, moteriai paslaptingai galvoje atsivėrė antroji burna. Šykštuolis pastebėjo, kad nors ji ir beveik valgė, moteris stebėtinai sunkiai dirbo. Vyras buvo nerimaujantis dėl jos, kol jo parduotuvėje esantys ryžiai pradėjo dingti. Vieną dieną vyras apsimetė išeinantis darban, tačiau liko stebėti savo žmonos. Siaubas, kurį jis išvydo žmonos plaukų dalyje ant galvos ir kaukolės buvo plačiai išsiskleidžianti burna.